Paspirtukas šiandien toli gražu nebėra suvokiamas vien kaip vaikiška transporto priemonė. Vis daugiau žmonių ją renkasi aktyviam laisvalaikiui paįvairinti, judėti spūsčių varginamuose miestuose ar net ruošiasi į tolimesnius žygius.

Gerimanto Statinio, muzikanto, žurnalisto ir keliautojo, manymu, tokį paspirtukų išpopuliarėjimą lėmė patogumas jais judėti mieste, didelėse erdvėse. „Paspirtuko slenkstis yra žemas, nereikia aukštai kilnoti kojos. Tiesiog pastatai pėdą ir spiriesi“, – pastebėjo pernai su verslininku Tomu Augūnu paspirtuku per Lietuvą daugiau kaip 400 kilometrų įveikęs ir į šalies rekordų knygą patekęs vyras.

Tiesa, į žygį bičiuliai išsiruošė dideliais paspirtukais – vadinamaisiais dviračiais be pedalų. Tačiau žurnalistui nesvetimas ir mažesnis paspirtukas, parankesnis mažesnėms distancijoms įveikti ir judėti mieste.
„Dar dirbdamas kelionių laidoje pajuokavau, kad šios transporto priemonės laukia didelės perspektyvos. Pasirodo, po dešimties penkiolikos metų tokios prognozės išsipildė“, – juokėsi G.Statinis.

Pašnekovo pastebėjimu, sportiškumui palaikyti paspirtukas daug tinkamesnis nei, pavyzdžiui, dviratis. Paspirtukui minti prireikia daugiau energijos, fizinės ištvermės. Taigi ši transporto priemonė automatiškai dėkingesnė ir norintiesiems sudeginti daugiau kalorijų bei pakoreguoti kūno linijas.

G.Statinis pridūrė, jog įdomiausia, kad važiuojant paspirtuku didžiausia apkrova tenka ne tai kojai, kuria atsispiriama, bet stovinčiajai. „Vis dėlto priešingai, nei daugelis įsivaizduoja, važiuojant nėra spiriamasi viena koja, yra išmokstama pora spyrių atlikti viena koja, tada nesustojant ir toliau riedant greitai permesti kitą“, – aiškino pašnekovas.